Virintas vanduo – skanu ir sveika!

Virintas vanduo

Lietuvoje plačiai nuvilnijo pranešimai, kad esą dukart ir daugiau kartų virintas vanduo yra žalingas sveikatai. Pakartotinio virimo metu esą sunaikinamos naudingos medžiagos, formuojasi pavojingi lakieji junginiai, tokie kaip arsenas, fluoridai ir nitratai.

Grėsmės apie virintą vandenį perdėtos

Populiaru teigti, kad užvirintas ir vėliau atvėsintas vanduo praranda daug naudingų mineralų, būtinų mūsų organizmui.

Specialistai iš tokių teiginių tik juokiasi – Lietuvoje tiekiamas vandentiekio vanduo yra pavydėtinos kokybės, o norint sau bent kiek pakenkti virintu vandeniu, jį reikėtų virinti šimtus kartų. Dėl lietuviško vandens kokybės baimintis nereikia. Tačiau patariama, kad abejotinos kokybės vandenį vertėtų iš pradžių užvirinti, jog žūtų visos bakterijos ir mikrobai.

Kuo čia dėtas virinimas du ar daugiau kartų? Kai kur teigiama, kad nuo kas kartinio virinimo vandens kokybė vis prastėja, tad tikslo virinti vandenį antrą kartą nėra – juk visos bakterijos jau seniai žuvo. Be to, vanduo pasidaro nebeskanus, o ir naudingųjų savybių jame lieka nedaug.

Ar žalinga gerti dukart virintą vandenį?

Chemikai sako, kad tai – mitas. Išgėrus du ar daugiau kartų virinto vandens, tikrai nepakenksime savo sveikatai, tačiau ir nepadėsime, nes sveikiausias vanduo, specialistų teigimu, – gyvas vanduo. Idealiausias atvejis – tyro šaltinio (tokių Lietuvoje esama). Žinoma, šaltinis turi būti patikrintas ir atitikti kokybės reikalavimus.

Galima išgirsti, kad kai vanduo ne kartą virinamas, įvairios priemaišos nusėda arbatinio dugne ir vanduo dėl to sunkėja. Tačiau tam, kad jis iš tikrųjų taptų sunkus, chemijos žinovų nuomone, vandenį reikėtų virinti labai daug sykių.

Įvairių vandenyje esančių medžiagų koncentracijos yra labai mažos, neaišku, kiek kartų reikėtų virinti vandenį, kad kas nors nutiktų. Šimtus? Jei vandenį virini kelis kartus, tikrai neįvyksta nieko, kas pakenktų žmogaus organizmui.

Vienintelis patarimas – maistui, arbatai naudoti vandenį, kuris virdamas pasiekia 90 laipsnių temperatūrą. Tokia senovės kinų išmintis, plačiai taikoma teisingai ruošiant žaliąją arbatą.

Jei arbatą užplikome verdančiu vandeniu, sunaikiname daugelį eterinių medžiagų, kurios suteikia ir skonį, ir kvapą. Suyra ir dalis antioksidantų.

Vandens virimas

Pakartotinai verdant vandenį „iškrenta“ medžiagos, kurios galėjo neatsiskirti pirmą kartą – pavyzdžiui, kalcio karbonatas – nuoviros. Tai medžiagos, sudarančios karbonatinį kietumą.

Vienintele virinto vandens žala – nuosėdos ant arbatinio. Jų, beje, nereikia bijoti išgerti – tai mineralinės medžiagos. Dalį šių medžiagų iš vandens mes vienaip ar kitaip pasisaviname jį gerdami.

Kovai su nuoviromis patariame tiesiog kartkartėmis virdulį išvalyti acto rūgštimi.

Toksinių elementų vandenyje nėra

Vanduo virinamas dėl dviejų priežasčių: šalinant mikrobiologinį vandens užterštumą ir minkštinant vandenį.

Netirpūs kalcio ir magnio karbonatai į nuosėdas iškrenta virš 60-70 laipsnių temperatūros. Centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens nereikia virinti nei dėl mikrobiologinio užterštumo, nes jis mikrobiologiškai saugus, nei dėl minkštinimo, nes kietas vanduo kenkia tik buitinei technikai, o žmogaus organizmui toks vanduo yra naudingas. Iš kur gali atsirasti vandenyje arseno, fluoridų ir nitratų pavirinus vandenį, visiškai neaišku.

Juk galioja principas, kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur neišnyksta. Tai jei vandenyje nėra nei arseno, nei fluoridų, nei nitratų, tai iš kur jie atsiras virinant? Lietuvos požeminiame vandenyje arseno praktiškai neaptinkama ir tikrai niekas į vandenį jokiu būdu nededa papildomai arseno, nes tai yra toksinis elementas. Nitratų požeminiame vandenyje taip pat nesusidaro, nes tam nėra palankių sąlygų. Fluoridų kartais požeminiame vandenyje gali būti daugiau nei leistinos normos, tačiau jie atsiranda ne dėl virinimo, o dėl tam tikrų uolienų ar dirvožemio, pro kurį teka požeminis vanduo.

Norint nužudyti visus mikroorganizmus, vandenį rekomenduojama užvirti iki 100 laipsnių, tada jau tikrai bus saugu gerti.

Sprendimas virinti ar nevirinti vandenį priklauso nuo vandens kilmės

Rekomenduoju virinti vandenį, kuris nėra ištirtas – pavyzdžiui, semiamas iš šulinio ar kokio šaltinio. Dar daugiau atsargumo reikia atostogaujant egzotiškose Azijos, Arabijos šalyse, net ir Maskvoje žmonės negeria vandens iš krano ir perka vandenį iš parduotuvės maisto ruošai.

Virinimas sunaikina bakterijas, kurios galėtų patekti į mūsų organizmą. Antra, virimas minkština vandenį. Jei vandenį vartojate Lietuvoje ir iš tinkamos vandenvietės (bakteriologiniu požiūriu, visų vandenviečių vanduo yra saugus, tačiau kai kur būna didesnė geležies ar kitų medžiagų koncentracija, bet ji virinant nekinta) – esate tikrai saugūs. Lietuvos vanduo yra vienas geriausių ne tik Europoje, tačiau ir pasaulyje – drąsiai gerkite nevirintą vandenį tiesiai iš krano.

Vandens kvapas ir skonis nenusako vandens tinkamumo

Ir labai skanus vanduo gali būti prisotintas nitratų ar teršalų. Jei žmogui kyla abejonių, rekomenduoju nepagailėti kelių dešimčių eurų ir išsitirti vandenį – vaistinėje įsigijus sterilią talpą per kelias valandas nuo vandens įpylimo nuvežti jį į laboratoriją.

Vanduo taip pat genda

Vanduo kaip ir kiti maisto produktai – jei yra šilta, yra kontaktas su deguonimi, jame pradeda daugintis bakterijos. Nepatariama įsipilti vandens ir kelias dienas ar savaitės jį laikyti šiltoje aplinkoje, po truputį atsigeriant.

Eksperimentas

Kilus aršioms diskusijoms, galima vandenį virinti kelis kartus ar geriau to nedaryti, mokslininkai, kankinami abejonių, atliko eksperimentą.

Bandymą sudarė šeši savanoriai ir trys skirtingai paruošto vandens stiklinės kiekvienam.

Sveikatai, galbūt net ir šimtą kartų virintas vanduo nepakenks, tačiau skonio charakteristikos bei kai kurios kitos vandens savybės vis dėlto kinta. Ar žmonės gali atskirti, kuris vanduo kiek kartų virintas?

Šeši savanoriai ragavo paprasčiausio Vilniaus vandentiekio vandens – nevirinto, virinto vieną kartą ir virinto daugiau kartų. Ragautojai nežinojo, kurioje stiklinėje koks vanduo. Paprašėme išrinkti patį skaniausią.

Rezultatai nebuvo „į vienus vartus“, tačiau dauguma skaniausiu išrinko vieną kartą virintą vandenį. Antroje vietoje liko nevirintas (kai kas pastebėjo, kad jis turi vamzdžio kvapą), o trečioje – virintas daugiau kartų.

Taigi – kažkoks skirtumas vis dėlto yra.

Virinimas gali būti naudingas – jo metu žūva daugelis vandenyje gyvenančių kenksmingų bakterijų. Jei vanduo yra drumzlinas, pavyzdžiui, rusvas nuo jame ištirpusios geležies, taip pat bus geriau daugiau pavirinti.

Kodėl kinta skonis?

Jei ragautume gryno distiliuoto vandens, daugeliui jis pasirodytų labai neskanus. Nes esame įpratę gerti vandenį su priemaišomis. Vandenyje ištirpęs magnis, kalis, kalcis yra naudingi mūsų organizmui.

Pavyzdžiui, Vilniaus vandenyje yra tiek druskų, kiek mums reikia, todėl gerdami vandenį iš čiaupo galime nevartoti maisto papildų – magnio ir kalcio gauname pakankamai.

Virinimo metu vandenyje ištirpusios druskos nusėda arbatinuke. Dėl to vanduo darosi minkštesnis. Kuo daugiau kartų virinsime, tuo mažiau vandenyje liks ištirpusių druskų.

Išvada: Virintas vanduo sveikatai nekenkia. Tačiau kuo daugiau kartų virinsime, tuo mažiau vandenyje liks ir naudingų ištirpusių druskų, vanduo vis labiau bus panašus į distiliuotą – gal ir nekenksmingą, tačiau neskanų ir mažiau naudingą.

Tikrasis daugkartinio virinimo trūkumas – žalingas poveikis mūsų piniginei. Šildymui eikvojome energiją, už kurią reikės susimokėti. Jei leidome vandeniui atšalti, vadinasi tą energiją eikvojome be reikalo.

Na, o jei rimtai, tai kur kas kenksmingiau gerti nevirintą vandenį iš upės, negu penkiskart virintą iš unitazo.

Reklama: Automobilių nuoma palankiausiomis sąlygomis