Vanduo iš čiaupo toks pat geras, kaip ir pirktinis

Vanduo iš čiaupo toks pat geras, kaip ir pirktinis

Laboratoriniai tyrimai atskleidžia, kad Lietuvoje iš čiaupo bėgantis vanduo lygiai toks pat geras kaip ir pirktinis. Patys geriausi parametrai – natūraliame šaltinio vandenyje. Abejonių kelia tik šulinių vandens kokybė.

Kam mokėti pinigus, jei kone nemokamai – vandentiekio vanduo irgi kainuoja, bet jis yra net 200 kartų pigesnis, nei parduotuvėje parduodamas į plastikinius butelius supilstytas geriamasis vanduo – tokios pat kokybės vandens galime įsipilti iš čiaupo. Tokias išvadas galima daryti iš laboratorinių populiariausių Lietuvoje geriamojo vandens rūšių tyrimų.

Pati didžiausia ir geriausia naujiena – vandentiekio vanduo Lietuvoje yra tikrai geros kokybės ir jį gerti bei vartoti maistui taip pat saugu ir sveika, kaip ir tą, kurį perkame parduotuvėse.

Tiesa, taip yra ne visur: kai kurie, ypač miestelių vandentiekiai, nesugeba užtikrinti tolygios vandens kokybės – kaip yra jūsų gyvenamojoje vietoje, reikia teirautis savivaldybėje.

Taip pat nereikia painioti paprasčiausio geriamojo ir mineralų turtingo natūralaus, iš gilių šaltinių trykštančio vandens – jo sudėtis turtinga naudingų mineralų, jis ypač tyras ir švarus, o išgavimo ir patiekimo procese neleidžiama naudoti jokių cheminių medžiagų. Tačiau blaivus protas kužda, kad iš Prancūzijos Alpių atkeliavęs plastikiniuose buteliuose ilgai stovintis vanduo vargu ar yra išlaikęs savo prigimtinį šviežumą ir visus gamtos turtus. Gal verčiau užsukti prie lietuviškos šaltinio versmės – žinoma, jei tik esi tikras dėl jos bakterinio švarumo.

Gajausi mitai apie Lietuvos geriamąjį vandenį:

Pirmas mitas: Lietuvoje negalima vartoti nevirinto ir nefiltruoto vandentiekio vandens

Netiesa. Visoje Lietuvoje tiekiamas tik giliųjų vandeningųjų horizontų vanduo, išskyrus vos kelias vandenvietes, kuriose vartojamas infiltracinis vanduo (kai požeminio vandens atsargos papildomos paviršiniu vandeniu). Giluminiam vandeniui įtakos neturi aplinkos tarša, jis natūraliai turtingas mineralų ir druskų, o mikrobiologinę švarą užtikrina savivaldybių valdomos vandens tiekimo bendrovės.

Vanduo iš čiaupo Lietuvoje daug kur yra neišvaizdus dėl didelio geležies, mangano kiekio – bet jų koncentracija geriamajame vandenyje jokios įtakos sveikatai neturi, tačiau šių dviejų elementų junginiai nuosėdų pavidalu susikaupia vamzdžiuose, ant buities įrangos.

Antras mitas: parduotuvėje pirktas fasuotas vanduo yra sveikesnis už tiekiamą vandentiekiu

Netiesa. Pirmiausia reikia žinoti, kad parduodamas vanduo yra skirstomas į tris kategorijas: geriamąjį, stalo ir mineralinį vandenį (ši informacija yra pateikiama pakuotėje gerai įžiūrimomis raidėmis).

Pirmasis yra tas pats centrinių vandentiekių vanduo, kuriam keliami ir tie patys švarumo bei sudėties reikalavimai.
Antroji kategorija – tai vėl tas pats vanduo iš čiaupo, tik jau privalomai papildytas dalimi natūralaus mineralinio vandens, taigi jis turi kiek daugiau mineralų ir druskų.

Trečiasis, natūralus mineralinis vanduo – diskusijų objektas. Sovietmečiu išaukštintas kone iki vaisto kategorijos, dabar pagal ES standartus jis priskiriamas prie maisto kategorijos, taigi ir vartoti jį reikia saikingai, įvertinus, kokių ištirpusių mineralinių medžiagų jame yra ir kokių šiuo metu stinga jūsų organizmui.

Be jokios abejonės, fasuotą geriamąjį vandenį reikia rinktis tada, kai nesate tikri, kad jūsų vanduo atitinka saugos reikalavimus. Jei vanduo jums tiekiamas centralizuotai, šią informaciją privalo viešai skelbti vandens tiekėjai, o turint nuosavą vandens gręžinį ar šulinį, jo kokybę laboratorijoje reikia pasitikrini bent kartą per metus.

Trečias mitas: Lietuvos šulinių vanduo yra užterštas

Tiesa. VVSPT duomenimis, šulinių vandenį Lietuvoje vartoja net milijonas gyventojų, daugumai jų tai yra vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Tačiau gerti šį negiliai išgaunamą gruntinį vandenį labai dažnai yra nesaugu. Atlikti tyrimai rodo, kad apie 40 proc. tirtų Lietuvos šulinių rasta padidėjusi mikrobiologinė tarša, maždaug trečdalyje šulinių rasta per daug nitratų (šie ypač pavojingi nėščiosioms ir naujagimiams), miestų ir gyvenviečių šulinių užterštumas nitratais siekia net 90 proc.

Ketvirtas mitas: šaltinių vanduo yra tobulas

Tiesa. Giluminių šaltinių vanduo iš tiesų yra puikus – jame daug natūralių ištirpusių mineralų (šaltinių vanduo yra priskiriamas natūralaus mineralinio vandens kategorijai), jis išsiveržia iš žemės gelmių, todėl yra labai švarus. Be to, natūralūs šaltiniai paprastai trykšta kiek atokiau nuo tankiai apgyvendintų vietų, todėl jų nepasiekia žmogaus ūkinės veiklos tarša.

Dar vienas neabejotinas tokio vandens pranašumas – jis netiekiamas centralizuotai, taigi jam netaikomos jokios bendrosios saugos normos ir jo niekas privalomai nedezinfekuoja. Atrodo, čia turėtų slypėti ir šaltinių vandens pavojai – kai jais naudojasi daugybė žmonių ir niekas neprižiūri, kaip laikomasi higienos reikalavimų, kyla abejonių dėl tokio vandens mikrobiologinės švaros. Tačiau visi iki šiol Lietuvoje atlikti šaltinių vandens tyrimai dar nė karto nenustatė jokių blogybių – tokios informacijos neturi nei Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, nei Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija.

Tačiau visada gali būti pirmas kartas, todėl geriant nežinomo šaltinio vandenį, esate pats atsakingas už savo veiksmus.

Penktas mitas: pernelyg kietas vanduo kenkia sveikatai, todėl jį reikia minkštinti

Netiesa. Žinoma, jei turite laimę naudoti nuosavo giluminio gręžinio ištirtą vandenį ar susirandate gamtoje trykštantį šaltinį, telieka mėgautis tokiu paprastai minkštu vandeniu ir dėkoti už jį puikiai tai subalansavusiai gamtai. Tačiau jei susiruošėte dirbtinai minkštinti savo vartojamą vandenį, nes jis jums atrodo per kietas, pirma verčiau atlikite laboratorinius tyrimus ir tuo įsitikinkite.

Šeštas mitas: Plastikiniai buteliai išskiria pavojingą chemini junginį

Tiesa. Pavieniai mokslininkai apie tai, kad plastikinė tara į joje laikomus skysčius išskiria cheminį junginį bisfenolį A, kuris trikdo gyvūnų reprodukcinės sistemos raidą ir yra siejamas su širdies ir kraujagyslių ligomis bei krūties vėžio atsiradimu, kalba jau gerą dešimtmetį. Tačiau tik dabar perspėjimai pasiekė išsamių mokslinių tyrimų ir išvadų lygį, todėl jau pradėjo tapti kūnu: kai kurios šalys jau uždraudė kūdikių maitinimui skirtų buteliukų gamybai naudoti bisfenolio A turinčią plastmasę. Tarp tokių šalių yra ir Lietuva.

Suaugusiųjų maisto tarai šis reikalavimas kol kas nėra taikomas, nes dar nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad bisfenolis A iš tiesų kenkia sveikatai. Įrodyta tik tai, kad jis migruoja iš plastikinės taros į gėrimus, tačiau kol kas oficiali daugelio šalių maisto saugos žinybų nuomonė yra tokia, kad bisfenolis A žmogaus organizme natūraliai suskaidomas į mažiau pavojingas medžiagas.

folder_openAssigned tags
RiverSide

RiverSide

View all articles by me
I'm on social media
Nemokamas pristatymas

visiems užsakymams, kurių suma didesnė nei 50€

24/7 pagalba

atsakome į visus Jūsų klausimus!

Pinigų grąžinimas

Nepatiko prekė? Tiesiog grąžinkite ją mums!

Dovanų kuponai

Padovanokite dovanų kuponą savo draugui!