Rudas vanduo = padidėjusi geležies koncentracija

Rudas vanduo

Lietuva – viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kurioje vandentiekio vanduo yra tinkamas gerti ir naudoti maisto ruošimui. Lietuvos gyventojams tiekiamas tik požeminis vanduo.

Tačiau, nemaža dalis šalies gyventojų skundžiasi tiekiamo vandens kokybe. Jų namuose teka rudas vanduo, kartais pasirodo drumzlės, užuodžiamas nemalonus kvapas.

Pasak Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos centro specialistų, didelis geležies kiekis geriamajam vandeniui suteikia nepageidaujamą rausvai rudą atspalvį, tačiau specialistai pabrėžia, kad geležis nėra priskiriama tiems vandens rodikliams, kurių neatitikimas kelia tiesioginę grėsmę vartotojų sveikatai.

Pasaulio sveikatos organizacijos Geriamojo vandens kokybės vadove nurodoma, kad tais atvejais, kai geležies koncentracija didesnė nei 0,3 mg/l (300 µg/l) dėl pakitusio skonio ir spalvos blogėja vandens juslinės savybės ir priimtinumas vartotojui.

Lietuvos Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimuose nustatyta specifikuota geležies rodiklio vertė – 200 µg/l

Rudas vanduo – padidėjusi geležies koncentracija

Geležis – bene svarbiausias cheminis komponentas, lemiantis Lietuvos gėlo požeminio vandens, kurį vartoja mūsų krašto gyventojai, kokybę.

Didesnės geležies koncentracijos lemia nemažai aplinkybių: tirpiems dvivalentės geležies junginiams sąveikaujant su oro deguonimi, gaminasi mažai tirpus rusvos spalvos trivalentės geležies hidroksidas. Vanduo tampa rusvas ir drumstas, blogėja jo skonis.

Keičiantis slėgiui vandens tiekimo sistemoje, pasirodo daugiau geležingų nuosėdų

Šios drumzlės patenka ir į buitinę techniką, santechnikos įrenginius.

Geležingam aeruotam vandeniui tekant vamzdynais, juose pradeda kauptis gelžbakterės, mobilizuojančios trivalentės geležies hidroksidą. Kaupiantis šiems dariniams, mažėja vamzdynų skersmuo, pralaidumas. Bakterijų veiklos produktai gali suteikti vandeniui nemalonų kvapą.

Geležis mūsų organizme

Geležis dažniausiai absorbuojama dvylikapirštėje žarnoje ir viršutinėje tuščiosios žarnos dalyje. Suaugusių žmonių organizmas iš maisto absorbuoja vidutiniškai apie 6,5 proc. geležies. Moterų organizmas – keturis kartus daugiau.

Į kraują patekusi geležis jungiasi su transferinu ir nugabenama į blužnį, kaulų čiulpus ir kepenis, tai pagrindinės geležies saugyklos. Per dieną netenkamas geležies kiekis (didžioji dalis netenkama su žuvusiomis ląstelėmis) – apie 1 mg.

Geležies šaltiniai

Geležis – būtinas žmonių mitybos elementas, tačiau vanduo nelaikomas svarbiu jo šaltiniu žmogaus organizmui.

Daugiausiai geležies gaunama su maistu. Pagrindiniai su maistu gaunamos geležies šaltiniai – kepenys, mėsa, žuvis, kiaušinio trynys, ankštiniai augalai, avižos, riešutai bei tamsiai žalios daržovės. Daug geležies yra austrėse, krevetėse.

Geriau pasisavinama mėsoje esanti geležis – iki 30 proc. Augaluose esanti geležis yra ne hemo pavidalo ir jos pasisavinama mažiau – iki 10 proc.

Minimalus geležies poreikis priklauso nuo amžiaus, lyties, fiziologinio aktyvumo, geležies biologinio prieinamumo ir svyruoja nuo 10 iki 50 mg/dieną, norma – 14 mg.

Apsinuodijimas geležimi

Poveikis sveikatai dėl per didelio geležies kiekio gali pasireikšti tik esant ūmiam geležies poveikiui, kai labai didelis kiekis suvartojamas per trumpą laiką (su maistu ar geriamuoju vandeniu to pasiekti neįmanoma) arba sergant paveldima liga – hemochromatoze.

Ūmaus geležies apsinuodijimo požymiai pasireiškia pykinimu, vėmimu, mieguistumu arba koma. Vėliau – apie 24 val. trunkantis asimptominis periodas, po kurio seka virškinamojo trakto perforacija, koma, traukuliai, kardiovaskulinis kolapsas, kepenų ir inkstų nepakankamumas. Mažesnė nei 10-20 mg/kg kūno masės geležies dozė neturėtų sukelti ūmaus sisteminio apsinuodijimo.

Nepageidaujami virškinamojo trakto sutrikimai (pykinimas, epigastriumo diskomfortas, vidurių užkietėjimas) buvo pastebėti po trumpalaikio 50-70 mg geležies kiekio suvartojimo su maisto papildais, ypač jei jie buvo vartojami nevalgius.

Geležies šalinamas

Geležis iš požeminio vandens šalinama tirpią dvivalentę geležį paverčiant (oksiduojant) netirpiais trivalentės geležies junginiais, kurie po to filtruojami, t. y. jeigu vandenyje geležis yra oksiduota forma (trivalentė), ji gali būti pašalinama mechaniniais metodais.

Geležis oksiduojama oro deguonimi arba kitais stipresniais oksidatoriais: kalio permanganatu, ozonu, aktyvaus chloro turinčiais junginiais, mangano dioksidu, taip pat naudojant geležį ir manganą oksiduojančias bakterijas.

Geležies kiekį geriamajame vandenyje galima sumažinti ir buitinėmis sąlygomis, neturint specialios įrangos. Pavyzdžiui, palikus vandenį ilgesniam laikui atvirame inde, geležis nusės indo dugne; geležies nuosėdos iškrenta ir vandenį virinant.

Reklama: Falken padangos